|
|||||
FURIO ZANASI & LUCA GUGLIELMI
Balsui solo su simfonijomis
Rugpjūčio 29 d., ketvirtadienį, 19 val.
Furio Zanasi, baritonas
Luca Guglielmi, vargonai
Monodinė (solinė) vokalinė ir instrumentinė muzika, tiek su akompanimentu, tiek be jo, atsirado iš to paties šaltinio. Pirmiausia imta taip aranžuoti daugiabalsius polifoninius madrigalus ar motetus, kad 3-6 balsams skirtame kūrinyje vienas balsas ar melodinis instrumentas grodavo viršutinį balsą, o klavišinis instrumentas (vargonai, klavesinas ar, kur kas rečiau, klavikordas) „susumuodavo“ visų likusių balsų polifoninę faktūrą – pastarasis metodas vėliau buvo pavadintas basso continuo. Iš to išsivystė dvi aiškios kryptys: vokalinių ir instrumentinių diminucijų praktika (ornamentinis melodijos puošimas smulkesnėmis natomis) ir laisvos monodinės kompozicijos – intrumentinės kanconos bei sonatos ir vokalinis monodinis motetas.
Ši programa „pasakoja istoriją“, kaip gimė sakralinė monodija ir instrumentiniai solo kūriniai su akompanimentu. Nuostabiuose vokaliniuose Tarquinio Merulos, Girolamo Frescobaldi ir Claudio Monteverdi motetuose girdime, kaip ankstyvieji daugiabalsiai polifoniniai kūriniai, „sumažinti“ iki vieno balso arba vargonų, išsivystė iki brandžiausių virtuozinių baroko monodijos perlų. Klausydamiesi Monteverdi „Salve Regina“ arba „O quam pulchra“ esame liudininkai, kaip pasaulietinė seconda prattica – naujasis barokinis kompozicijos stilius – buvo pritaikytas sakralinei kūrybai. Kraštutinė laisvė balsui, melodijos forma, simboliškai išryškinanti teksto prasmę, padaro šiuos kūrinius kertiniais sakralinės monodijos pavyzdžiais.
Panašų procesą galima stebėti klausantis instrumentinių monodijų. Pirmosios sonatos/kanconos skirtos atlikti per ogni sorta di strumenti (bet kokiais instrumentais), o vėliau kūriniai pradedami komponuoti atsižvelgiant į konkretaus instrumento prigimtį, pavyzdžiui, korneto, išilginės fleitos ar smuiko. G. M. Cesare, G. B. Riccio ir D. Castello kompozicijose akivaizdu, kad taip gerai pažinti instrumentą įmanoma tik pačiam kompozitoriui juo virtuoziškai grojant, o taip pat jaučiamas vis drąsesnis eksperimentavimas forma. Instrumentiniuose kūriniuose, nuo paprastos Riccio kanconos iki labiau artikuliuotų Merulos ir Castello sonatų, atsispindi to laikotarpio vokaliniame repertuare vykę procesai.
Luca Guglielmi
Programa
Salomone Rossi (1570ca–1630)
Sonata Duodecima sopra la Bergamasca, Libro Quarto, 1642
Tarquinio Merula (1595–1665)
Gaudeamus omnes, Pegaso op.11, 1640
Claudio Monteverdi (1567–1643)
Nigra sum, Vespro della Beata Vergine, 1610
Tarquinio Merula
Intonatione cromatica del nono tono
Sonata Seconda a Cornetto & Basso
Claudio Monteverdi
Salve Regina
Tarquinio Merula
O Gloriosa Domina
Giovanni Battista Riccio (XVI c.– post 1621)
Canzon a un Flautin overo Corneto, Il Terzo Libro delle Divine Lodi Musicali, 1620
Giovanni Martino Cesare (1590ca–1667)
La Foccarina, Musicali Melodie, 1621
Girolamo Frescobaldi (1583–1643)
Canzon dopo la Pistola, Messa della Madonna Fiori Musicali, 1635
Exsultavit cor meum
Christe I, Messa delli Apostoli Fiori Musicali, 1635
Aspice Domine
Toccata avanti il Ricercar & Recercar con obligo di cantar la quinta parte senza toccarla, Messa delli Apostoli Fiori Musicali, 1635
Dario Castello (1602–1631)
Sonata Prima
Claudio Monteverdi
O quam Pulchra
Sanctorum meritis secondo, Selva Morale, 1640