Rugpjūčio 17 d., ketvirtadienis, 19 val., Kretingos pranciškonų bažnyčia

Balázs Máté rečitalis, basso di violino (Vengrija)

Dóra Pétery, vargonai (Vengrija)

Renesanso ir Baroko epochoje styginius instrumentus atstovavo dvi konkuruojančios „dinastijos“: viola da gamba šeima ir viola da braccio (smuikų) šeima. Jos abi greičiausiai kilę iš Artimųjų Rytų arba Šiaurės Afrikos ir atkeliavo į Europą vėlyvaisiais viduramžiais. Viola da gamba gana greitai paplito rūmuose ir buvo naudojama krikščioniškoje sakralinėje muzikoje. Tai buvo kilmingųjų instrumentas, o smuikų giminė naudota žemesnės klasės pasaulietinėje aplinkoje, daugiausia liaudies muzikai. Situacija pradėjo keistis XVI a., kai „smuikų šeimą“ pamažu įsileido į rūmus. Muzikantai pradėjo smuikais groti vis sudėtingesnę muziką, o instrumentų meistrai kūrė vis rafinuotesnius smuikų modelius.

Bosinis viola da braccio šeimos instrumentas, kitaip vadinamas basso di violino (bosinis smuikas) buvo žemiausias instrumentas smuikų konsorte, sudarytame iš 5–7 skirtingo dydžio, registrų ir derinimo smuikų. Bosinis smuikas atliko harmoninio pagrindo vaidmenį (panašiai kaip ir kiti bosiniai instrumentai), akomponavo kitiems balsams, grodamas palyginti paprastas, mažiau virtuoziškas partijas kaip aukštesni smuikai. Tačiau tobulėjant grojimo technikai atsirado naujų muzikinės raiškos galimybių, ir kompozitoriai pradėjo rašyti solinę muziką ir bosams.

Šioje programoje skamba gana reta XVII a. muzika bosiniam smuikui, sukurta labiausiai „ambicingiems“ jo atlikėjams. Šalia kūrinių, paimtų iš opusų, kuriuose kompozitoriai nurodo (kaip įprasta šiuolaikinėje muzikos praktikoje) alternatyvias instrumentuotes, skambės ir kūriniai solo klavišiniams instrumentams – vargonams ir klavesinui.

PROGRAMA

Il Basso Di Violino Ambizioso

XVII a. muzika bosiniam smuikui

Girolamo Frescobaldi (Ferrara, 1583 – Rome, 1643)

Canzona attava detta l’Ambitiosa. Iš „Primo Libro delle Canzoni”, Rome, 1628

Francisco Correa de Arauxo (Sevilla, 1584 – Segovia, 1654)

Tiento 2. Iš „Facultad organica”, Alcalá, 1626

Bartolomeo de Selma y Salaverde (Cuenca, apie/c. 1595 – po/after 1638)

Susanna passeggiata (Susana pasegiata). Iš „Primo Libro [delle] Canzoni, Fantasie e Correnti”, Venice, 1638 (kartu su dainos „La Susanna” originalu)

Domenico Gabrielli (Bologna, 1651–1690)

Ricercar 6to. Iš „Ricercari”, Bologna, 1689

Philipp Friderich Böddecker (Hagenau, 1607 – Stuttgart, 1683)

Sonata sopra La Monica. Iš „Sacra partitura”, Straßburg, 1651 (kartu su dainos „La Monica” originalu)

William Byrd (Lincoln, 1543 – Essex, 1623)

Varpai /The Bells. Iš „The Fitzwilliam Virginal Book”

Francisco Correa de Arauxo

Tiento 31. Iš „Facultad organica”, Alcalá, 1626

Balázs Máté

Violončelininkas Balázs Máté (g. 1965 m. Budapešte) studijavo B. Bartóko konservatorijoje ir F. Liszto akademijoje Budapešte. 1986-1992 m. grojo Vengrijos nacionaliniame filharmonijos orkestre. Baigė barokinės violončelės studijas Karališkojoje Hagos konservatorijoje pas Jaap ter Linden, kamerinės muzikos mokėsi pas Nikolaus Harnoncourt Zalcburgo „Mozarteume”.

Máté yra ansamblių „Concerto Armonico Budapest”, „Trio Cristofori” ir „The Rare Fuits Council” įkūrėjas ir narys. Jis yra violončelės solistas garsiuose baroko orkestruose: nuo 1991 m. – „Le Concert des Nations” (J. Savall), nuo 1994 m. – „Wiener Akademie” (M. Haselböck), 1996–2002 m. – „Les Musiciens du Louvre” (M. Minkowski), 2003-2013 m. – „Neue Hofkapelle München” (Chr. Hammer) ir t.t. Jis taip pat nuolat groja su ansambliais „Concentus Musicus Wien” (N. Harnoncourt), „Cappella Mediterranea” (L. Garcia Alarcón), „Le Concert de la Loge” (J. Chauvin), „Recreation Graz”, „Café Zimmermann”, „Cappella Gabetta” etc. 1995 m. B. Máté įkūrė savo senosios muzikos ansamblį „Aura Musicale” ir 2002 m., kartu su kitais – „Quartetto Luigi Tomasini”.

B. Máté koncertavo Europoje, Brazilijoje, Argentinoje, Kolumbijoje ir Japonijoje, taip pat dirigavo Baroko operas. B. Máté yra itin vertinamas barokinės violončelės, piccolo violončelės ir bosinio smuiko meistras. 2010 m. jam įteiktas Liszto apdovanojimas – Vengrijos valstybinis apdovanojimas už muzikinius nuopelnus.

2010-2012 m. B. Máté dėstė barokinę violončelę F. Mendelssohn Bartholdy muzikos akademijoje Leipcige. Jo gausioje diskografijoje yra visos J. S. Bacho siuitos violončelei, C. P. E. Bacho ir G. B. Cirri koncertai violončelei, A. Krafto sonatos violončelei ir kt.

Dóra Pétery

Dóra Pétery gimė Budapešte, yra vargonininkė, klavikordo ir klavesino atlikėja. Ji studijavo muzikologiją ir vargonus Franzo Liszto muzikos akademijoje, taip pat klavikordą Helsinkio Sibelijaus akademijoje pas Miklósą Spányi, mokėsi Hans-Ola Ericsson koncertinėje vargonininkų klasėje „Musikhögskolan i Pitea” Švedijoje. Ji parašė daktaro disertaciją apie M. Kagelio vargonų kūrinių instrumentinius teatrinius aspektus.

D. Pétery yra Budapešto Liszto muzikos akademijos Bažnytinės muzikos katedros dėstytoja, taip pat Budapešto Csillaghegy liuteronų bažnyčios vargonininkė.

Ji buvo mini festivalio “Budapešto klavikordo dienos” meno vadovė, dalyvavo daugelyje tarptautinių muzikos festivalių Stokholme, Radovljicoje, Amsterdame, Halberštate, Budapešte ir kt. D. Pétery groja solo rečitalius ir kamerinės muzikos koncertus, jos repertuare kūriniai nuo renesanso iki šiuolaikinės muzikos. Ji nuolat groja senosios muzikos ansambliuose, tokiuose kaip „Aura Musicale“ (B. Máté), „Cantilene Ensemble“ (A. Boeke), yra Budapešto festivalio orkestro ir šiuolaikinės muzikos grupės „CentriFUGA“ narė.