Ansamblis  Cappella Mediterranea

Chouchane Siranossian, barokinis smuikas 

Balázs Máté, barokinė violončelė 

Leonardo García Alarcón, vargonai, klavesinas ir meno vadovas 

Pirmoje XVII a. pusėje Europos kompozitoriai pasitelkė instrumentinę muziką, kad eksperimentuotų su garsu ir išraiška. Jie sėmėsi įkvėpimo iš vokalinės retorikos, kad sukurtų naują instrumentinę kalbą, kuri pasižymėjo virtuoziškumu, išradingumu, improvizacija ir negirdėtų bei stebinančių garsų ieškojimu. Smuikas buvo idealus instrumentas šiam naujam repertuarui, paskatinęs tokių muzikantų kaip Carlo Farina, Johann Heinrich Schmelzer, Heinrich Ignaz Franz Biber, Johann Georg Pisendel ir Johann Sebastian Bach kūrybiškumą. Jų kūriniai gimė iš ankstyvojo Baroko stiliaus „stylus phantasticus“, leidusio išsivaduoti iš tradicinių muzikos normų ir papročių bei atrasti naujas raiškos galimybes.

Chouchane Siranossian, Balázs Maté ir Leonardo García Alarcón kviečia mus atrasti šį novatorišką repertuarą.

Georg Muffat (1653–1704)   

Sonate en Ré Majeur / Sonata D-dur

Johann Sebastian Bach (1685–1750)    

BWV 1024

Johann Sebastian Bach (1685–1750)    

Fugue g minor, BWV 1026 / Fuga g-moll, BWV 1026

Carlo Farina (c. 1600–1639)    

La Farina

Andreas Anton Schmelzer (1653–1701)  

Victori der Christen / Krikščionių pergalė

Johann Sebastian Bach (1685–1750)       

BWV 1023, e minor / BWV 1023, e-moll

Johann GottfriedWalther  (1684–1748)    

Passacaille, 6ème sonate / Pasakalija, 6-oji sonata

Johann Sebastian Bach (1685–1750)       

BWV 1021, g major / BWV 1021, G-dur

Cappella Mediterranea

2005 m. argentiniečių/šveicarų dirigento Leonardo García Alarcón įkurtas ansamblis „Cappella Mediterranea“ pirmiausia buvo dedikuotas Lotynų Amerikos Baroko muzikai. Per pirmiuosius dešimt veiklos metų jo repertuaras išsiplėtė iki madrigalų, polifoninių motetų ir operos.  Tarptautinę ansamblio reputaciją įtvirtino anksčiau nepublikuotų kūrinių atradimai, kaip kad Michelangelo Falvetti oratorijos „Il Diluvio Universale“ ir „Nabucco“ ar naujos Claudio Monteverdi „Orfėjo“ bei Johano Sebastiano Bacho mišių h-moll interpretacijos. 2018-2020 m. Dižono operoje ansamblis pirmą kartą atkūrė tokias Baroko operas kaip Antonio Draghi „Prometėjas“, Francesco Sacrati „La Finta Pazza“ ir Luigi Rossi „Il Palazzo Incantato“. Ansamblis triumfavo Paryžiaus Bastilijos operoje parodytame Jean-Phillipe Rameau operos „Les Indes Galantes“ pastatyme, 2019 m. „Forumopéra“ ir „New York Times“ pripažintame geriausiu metų pastatymu, o 2022 m. grojo Jean-Baptiste Lully „Atys“Ženevoje irVersalyje (rež. Angelin Preljocaj) bei Monteverdi operą „Popėjos karūnavimas“ (rež. Ted Huffman) Ekso festivalyje Prancūzijoje. 2024 m. ansamblis pirmą kartą atliko Mozarto muziką operoje „Idomenėjas“ Ženevos Didžiajame teatre bei parengė Bacho „Pasija pagal Šv. Joną“ su choreografe Sasha Waltz Zalcburge ir Dižone.

„Cappella Mediterranea“ diskografijoje – daugiau nei trisdešimt kritikų įvertintų įrašų. Tarp naujausių – Monteverdi „Orfėjas“ („Alpha classic“, 2021) ir Sacrati „La Finta pazza“ („Château de Versailles Spectacles“, 2022). 2024 m. išleista „Amore Siciliano“ („Alpha classic“) – programa, sukurta iš populiarių ir klasikinių XVII ir XVIII amžiaus italų arijų, ir Philippe d'Orléans „La Jerusalem délivrée“ („Château de Versailles Spectacles“).

Leonardo GarcíaAlarcón

Po fortepijono studijų Argentinoje, 1997 m. Leonardo García Alarcón persikėlė į Europą ir įstojo į Ženevos konservatoriją, klavesinininkės Christiane Jaccottet klasę. 2005 m. jis įkūrė ansamblį „Cappella Mediterranea“, o 2010 m. pradėjo vadovauti Namiūro kameriniam chorui. Dėl savo koncertinės veiklos Ambronay festivalyje ir į dienos šviesą prikeltų mažai žinomų F. Sacrati, F. Cavalli, A. Draghi, M. Falvetti ir Sigismondo D'India kūrinių, jis netrukus tapo pripažintu dirigentu. Jį kviečiasi didžiausios koncertinės ir operos institucijos: Paryžiaus operos teatras, Madrido „Zarzuela“ teatras, Ženevos didysis teatras, Berlyno „Staatsoper“ ir kt. Jis dažnai pasirodo su „Les Violons du Roy“ Kanadoje, „Radio France“ ir Gulbenkianorkestrais. Po J.-Ph. Rameau operos „Les Indes Galantes“ pristatymo Bastilijos operoje triumfo, jis „Forum Opéra“ apdovanojimuose buvo pripažintas geriausiu dirigentu 2019 metais.

Tarp sėkmingiausių jo pastarųjų metų darbų yra J.-B. Lully pastatymas „Atys“ (2022), Monteverdi „Popėjos karūnavimas“ (2022) ir programa „7 mirtinos nuodėmės“ („Teatro Colón“ Buenos Airėse, Berlyno filharmonija, 2023). O taip pat 2024 m. bendradarbiavimas su choreografais Sidi Larbi Cherkaoui prie W. A. Mozarto „Idomeneo“ ir Sasha Waltz prie J. S. Bacho „Pasija pagal Šv. Joną“ pastatymų.

Po pirmosios didelės apimties kompozicijos – oratorijos „Pasión Argentina“ premjeros 2022 m. rugsėjį,  L. García Alarcón savo karjeroje atvertė naują skyrių kaip kompozitorius, o nuo šių metų tapo 300 vietų koncertų salės „La Cité Bleue“ direktoriumi. L. García Alarcón yra Menų ir literatūros ordino riteris.

Chouchane Siranossian

Prancūzų smuikininkė Chouchane Siranossian yra viena ryškiausių savo kartos talentų, įtvirtinusi savo reputaciją tiek senojoje, tiek šiuolaikinėje muzikoje. Įvaldyta senosios muzikos atlikimo praktika bei išskirtinis virtuoziškumas atveria naujas galimybes jos plataus repertuaro interpretacijoms. Ji mokėsi pas Tibor Varga, Pavel Vernikov, Zakhar Bron ir Reinhard Goebel, ją nuolat kviečia tiek kaip solistę, tiek ir kaip pirmą smuiką daugelis orkestrų, tokių kaip „Staatskapelle“ Drezdene, „Deutsche Kammerphilharmonie“ Bremene, Budapešto festivalio orkestras, „Concerto Köln“, „Les Musiciens du Louvre“, „Capella Augustina“, „Münchener Kammerorchester“ ir kt. Ji yra „Ensemble Esperanza Lichtenstein“ vadovė. Jos, kaip solistės ir kamerinės muzikos atlikėjos, įrašai buvo daug kartų apdovanoti. Pirmasis solo CD „Time Reflexion“ įvertintas „Diapason Découverte“ apdovanojimu, o CD „Angelas ir velnias“, duetas su dirigentu ir klavesinininku Jos van Immerseel – Tarptautiniu klasikinės muzikos apdovanojimu kategorijoje „Baroko instrumentas“.

Balázs Máté

Garsus baroko violončelės, pikolo violončelės ir bosinio smuiko atlikėjas Balázs Máté, studijas baigė Béla Bartók konservatorijoje ir Franzo Liszto muzikos akademijoje Budapešte. Vėliau studijavo baroko violončelę Hagos karališkojoje konservatorijoje pas Jaapą Ter Linden ir kamerinę muziką pas Nikolaus Harnoncourt Zalcburgo „Mozarteum“. 1995 m. jis įkūrė senosios muzikos ansamblį „Aura Musicale“, o 2002 m. (su L. Paulik, E. Rácz ir É. Posvanecz) kvartetą „Luigi Tomasini“. Kaip solo atlikėjas pasirodo visame pasaulyje garsiuose Baroko orkestruose, kaip kad „Le Concert des Nations“, „Wiener Akademie“, „Les Musiciens du Louvre“, „Cappella Mediterranea“ ir kt. 2000 m. kaip solistas debiutavo Vienos „Musikverein“, diriguojant Christopheriui Hogwoodui. 2010 m. buvo apdovanotas Vengrijos valstybiniu Liszto apdovanojimu už nuopelnus muzikai.

2010–2012 m. buvo Leipcigo Felix Mendelssohn Bartholdy muzikos akademijos Baroko violončelės profesorius. Violončelę jis dėsto Austrijos baroko akademijoje ir Europos Sąjungos Baroko orkestre. Didžiausias jo kaip dirigento pasiekimas – Antonio Cesti opera „Orontea“.